BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie teatrą

O dulkėse paskendusiam Vilniuj nėra tokio žvarbaus šiaurės vėjo, rytais neprižadina žuvėdrų klykimas ir niekas nepabučiuoja į kairį petį prieš eidamas dirbt, nes negali prarast to, ką pagaliau gavo. Dulkėse paskendusiam Vilniuj mažiausiai penkis kartus daugiau gyvybės, piktai urzgiančios kaip plėšrus laukinis šuo, besikėsinantis išplėšt kieno nors širdį, tavęs čia niekam jau nereikia, tu čia nepritampi. Ir taip, tikrai nepritampu! Jaučiu nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, kai po ilgo laiko permetu akimis visas į atsiskaitymą susirinkusias universiteto koleges: tokios žinančios, tokios mokančios, tokios užtikrintos savo pasirinkto kelio ir įsijautusios į vaidmenį - vienu žodžiu, suaugusios. Įdėmiau pažvelgiu visoms į akis, tai net žvilgsniai panašūs - prisitaikėlių žvilgsniai.

Jums reikėtų rodyti daugiau motyvacijos, nes ant lėkštutės niekuomet niekas nebus padėta, - dėstytoja adresuoja man. Nesureaguoju niekaip, nes tiesiog nežinau, kaip reaguoti: juk likus šešioms savaitėms iki gynimų savo baigiamojo vadovei negaliu rėžt, kad labiausiai mano tokštamas dalykas - ištrūkt iš šito sistemos kalėjimo, iš šito teatro, kur visi, vaidiną didžiausius altruistus, išties yra paskendę savo ego tuštybėj, kur viską turi daryti ne taip, kaip tu nori, bet taip, kaip tau sako, nes kitaip būsi labai greitai juodai suvarytas. Tai jūs man dabar ir pasakykit, kurioj čia vietoj atsiskleidžia laisvo žmogaus idėja?

Galiausiai susitvarkau dokumentus į kitos šalies universitetą, semiotikos specialybę, gaunu pozityvų feedback‘ą, belieka sulaukt tik stojančiųjų rotacijos rezultatų - davai, davai, galiu būt kad ir šėtono tryliktas numeris, kad tik nemokamai. Visuomet buvau labiau filologė ir statistikos aš nihuja nesuprantu, bet kaip nors pasibaigsiu, - sakau savo netyčiom su moterim ir vaiku sutiktam eksui. Beje, pirmą kartą pamatau jo draugę: ji atrodo paprastai, į akis krenta tik didelės mėlynos psichopatiškos akys, na, ir seksualus balsas.

Ir kai toj šaly su nauja drauge ištrūkstam į miestą be vyrų, susilaukiu tiek dėmesio, kiek dulkėtam Vilniuj jau seniai nebuvau patyrusi. Visiems į akis krenta mano juodos akys. Aš iš Azerbaidžano, - nekaltai trolinu šiek tiek apsvaigusius ir dėl to labai juokingus bei patiklius tos šalies vyrus. Paskui grįžtu į savo dreamland‘ą, kur man švelniai urgzteli ausin ir pabučiuoja į skruostą. Į šoną numetu visas kaukes - čia juk man nereikia vaidinti, čia galiu būti švelni ir pūkuota. Čia galiu būti silpna.

Patiko (1)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Apie teatrą”

  1.   arsonist's prayers rašo:

    sveikinu ;)

  2.   Pseudo rašo:

    Su semiotikos studijomis sveikinti dar šiek tiek per anksti, bet turbūt čia ne apie tai. Ačiū! :}

Rašyk komentarą