BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nesam mes jau tokios nepriekaištingos

Supratau, jog man velniškai reikia dėmesio, tokio nesuvaidinto bei nuoširdaus, ir aš nieko su savimi negaliu padaryti. Kai ryte man paglosto plaukus ir pakšteli į skruostą, o stipriai peršalus į lovą atneša puodelį žaliosios jazminų arbatos su medumi. Kai vakare mane pavargusią, išalkusią pasitinka su dar tik vos ne vos pravėsti spėjusia vakariene, nes grįžo iš darbo anksčiau. Kai man nuolat skambina, nes nori su manim šnekėti, kai manęs žvėriškai pavydi ir dėl manęs daužo langus bei gitaras.

Taip, aš esu egoistė, ir man visai dėl to negėda. Taip, man reikia dramų, stiprių emocijų, neraustu aš ir dėl to. Ir kai tų emocijų pasigendu, jas pradedu visokiais bjauriais būdais provokuoti. Pradedu kiek ryškiau raudonintis lūpas, įžūliau tamsintis akių vokus bei susirašinėti laiškais su tais, kuriems žinau esanti įdomi. Maža ką, gal tas nuolat šalia manęs esantis asmuo tai pastebės, išsigąs ir pakvies mane kur nors romantiškai pavakarieniauti, ko turbūt nesame darę jau gerą pusmetį. O gal jis supyks ir kiek pakels balso toną, gal svies lėkštę į sieną. Ir aš tada būsiu išsigandusi, klyksiu, bet kažkur giliai širdyje žinosiu, kad jam manęs, net ir tokios visapusiškai netobulos, dar reikia.

Nes pripažinkim, nesam mes jau tokios nepriekaištingos. Ryte keliamės susivėlusios ir nuo taip vadinamo grožio miego patinusiais paakiais. Kartais geriam per daug vyno, klykiam ir dainuojam, nes norim, nors ir visai nepataikom į toną. Retsykiais neskoningai apsirengiam, nes šiek tiek pramiegojom ir neturim laiko puoštis. Kartais sloguojam, karščiuojam, netikėtai priaugam kelis nereikalingus kilogramus, kalbam nesąmones, pykstam. Juk mes esam žmonės.

Ir ne, šitai nebuvo apie smurto skatinimą santykiuose. Nė kiek.

Patiko (1)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą