Šyzelės

Kai staiga supranti, kad palikai tą, kurio vaikus sūpuotum ant rankų, kuriam gamintum vakarienę ir kurio kantriai lauktum po darbo grįžtant namo, pasidaro labai nesaldu. Eini didelio miesto gatvėm kažkada paryčiais, žliumbi, geri brendį, šampaną, alų, bet nuo to nė velnio nepalengvėja. O miestas taip kokčiai ne tavo, ne tavo, ne tavo, kaip ir tas vyras jau nebe tavo, nes tais pačiais paryčiais eina namo pas kitą, užuot atskubėjęs švelniai palaikyt už rankos, kai tau to labiausiai reikia.

Tada taksi, kelionė pas tą, su kuriuo kažkas dar visai neseniai buvo ir ko jau nebėra, suknistas vienatvės jausmas, nuo kurio neišgelbėja nė šviesus rytas. Sėdžiu svetimuos namuos, geriu šaltą arbatą ir verkiu. Visgi šitie namai nebe mano, jau nebe mano.

O tas, kurio vaikus sūpuočiau ant rankų, kuriam gaminčiau vakarienę ir kurio kantriai laukčiau po darbo grįžtant namo, dar turi mano dantų šepetėlį ir ant lango užklijuotą nuotrauką iš tų dienų, kai leisdavom vakarus kalėdiškai gurkšnodami karštą vyną su mandarinais.

Pasirodo, visos kalėdos kada nors baigiasi.

vieną viskio su kola

mažai mergaitei

prašom

geležinkelio stoty

traukinių vagonams

pro šalį riedant

Na va, kokia išmintinga pasidarei, o išmintis - pagrindinis moters privalumas, - sako man tas pats į tėvus tinkantis vyras, su kuriuo kokius pusantrų metų periodiškai pablevyzgojam skaipu. Po šių žodžių imu žliumbt kaip maža sentimentali mergiotė, nes suprantu, kad komplimentų gyvenime negailėjo man tik tie, su kuriais kartu neidavau miegot ir nesikeldavau, nežiūrėdavau filmų, negamindavau pietų ar vakarienės, kurių sms niekuomet nelaukdavau ir po kurių apkabinimo nepasidarydavo truputį karšta ir svaigu. Taip taip, visi komplimentai, sakomi man, dažniausiai baigdavos ties praskėstom kojom ir atverta dūšele.

Gyvenime visuomet jaučiau kažkokį bendrumo su kitais stygių, ilgėjausi tų momentų, kai dvi tylos susilieja į vieną jaukią prasmę, tačiau kartu puikiai suvokiau, kad tokios akimirkos ilgai netrunka ir nereikia čia būt nepataisoma optimiste. Ir vis tiek, kad ir kaip norėjau būt Geležine Ledi, vartojančia šiurkštų žargoną, daug alkoholio ir žmones, giliai viduj buvau vieniša išsigandus mergaitė, keliaujanti per svetimus namus, valganti ne savo rankom gamintus pietus bei vakarienes, atsižyminti skirtingų spalvų dantų šepetėliais svetimose voniose, o galiausiai kažkur pabėganti - dažniausiai į dar vieną lovą, ne savo, su kažkur giliai užspaustu tikėjimu, kad šįkart tai jau tikrai bus kitaip.

Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad visa šitai supratau tik dabar. Apie savo klajones žinojau visad, tiesiog save labai gražiai apgaudinėjau, jog aš - ne tai, kas esu, ir jog man reikia to, ko iš tikrųjų nė velnio nereikia. O iš tikrųjų man reikia tiesiog gero žmogaus šalia. Negi čia daug? - retoriškai klausiu į tėvus tinkančio vyro. Mano supratimu, tai yra velniškai daug, - šis man atsako.

Pavasaris. Kiekvienas, net ir mažiausias, sostinės skersgatvis alsuoja geismu, gatvėse tvyro flirtas, kur kas subtilesnis už kiaurus metus vykstančias viliones stoties rajone, netoliese Gėlių stotelės. Oras palaipsniui prisipildo šiokio tokio jaudulio ir kartu džiaugsmo, vasaros laukimo, pakeitusio neviltį dėl tų nesibaigiančių minus dvidešimt penkių.

Juokingiausia, kad tada, kažkurią dieną sausio pabaigoj, prie tų pačių minus dvidešimt penkių, mes ir susipažinom. Ir buvo keturi bokalai alaus, nors mano riba - trys, dar kažkiek ten šotų (šito jau nebelabai prisimenu), daug pokalbių ir ta įelektrinta atmosfera, ore pakibęs geismas, transformavęsis į nelabai blaivius šokius. O ar žinai, kad tas kitas vyras, jau iš praeities, su manim niekada nešokdavo, tačiau mielai šokdavo vienas? Ir jau žinai, kad per tuos beveik dvejus metus protarpiais jis miegojo su kitom, aš - su kitais, bet galiausiai, po ne vieno susitikimo su tavim, aš vis tiek sugebėjau permiegot su juo. Ir tu, o stebukle, paskui nepermiegojai su niekuo, tik sumišusiai nusišypsojai, kai kitą vakarą po viso to, kas įvyko, nusprendžiau važiuot į tavo namus.

Dabar turbūt viskas yra gerai. Taip gerai, kad kuo daugiau viso to norisi pasilaikyti sau.

Trečias mėnuo visiškos frustracijos, o namuos nėra nė pusbutelio vyno, nė vienos cigaretės, tik gal kokie šeši žiebtuvėliai. Jei būčiau bare, eičiau susišaudyt rūkalų. Baigtųsi turbūt nenuspėjamai, nes aš vis tik nė kiek nepasikeičiau. Na ir kas, kad visiems raudonplaukė.

* * *

Iš vieno tokio fiktyvaus (o gal ir ne visai) pogirčio dialogo:

- Aha, aš noriu ištekėt ir turėt vaikų.

- Tai kad tu nė morkų supjaustyt nemoki.

- (!!!?) …

* * *

Jei rašyčiau apie save knygą, būčiau mergaitė, kuri nuolat žaidė su degtukais ir kažkaip per plauką vis nesudegdavo.

* * *

Paskutiniuoju metu kur kas dažniau prisimenu tą balkoną ir tą jo atbrailą. Tereikia tiek nedaug - pažiūrėt pro langą. Gerai būtų, jei tiek nedaug reikėtų ir kitiems.

O kovą aš pradėsiu nuo Paryžiaus, kaip simboliška. Slėpsiuosi arkose, lipsiu į bokštus, melsiuosi Noterdame. Ko jau ko, bet priežasčių melstis tikrai yra.

Norėjau vienatvės ir laisvės - gavau, netgi su kaupu. Vyrų nedviprasmiai šypsniai ir žvilgsniai, iš pradžių veikę maloniai, staiga ėmė pykinti. Vėl atsirado didžiulis noras pasislėpt nuo visuomenės ir ypač jos vyriškojo prado. Ta proga pasidovanojau sau Vogue akinius, bent kažkiek pridengiančius mano nuo neišsemiamos laisvės, kurios taip niekuomet ir neišmokau panaudot pagal paskirtį, pavargusias akis.

Dabar galvoju, kad tie žodžiai lovoj man tave kažkodėl norisi vadint mažute visgi buvo nuosprendis. Šiaip jau mano ūgis - ten kažkas apie metrą septyniasdešimt tris.

netyčia
man viskas nutinka netyčia
ir tas netyčiškumas mano plaukuos
sega netyčinius gyvenimo momentus kaip blakes

bet po velnių gi viskas netyčia
galėtumėt manim ir patikėt

Radau savo eilėraščių, kadais parašytų spontaniškai, negrabiai - truputį netyčia. Dabar eilėraščių neberašau, užtat mano mėgėjiškoje prozoje kur kas daugiau jausmingumo ir mažiau promiskuiteto. Gyvenime irgi tas pats.

Perku raudonus plaukų dažus, lūpdažius, nagų laką, raudonas palaidines, aptempiančias mano šešiasdešimties su nedaug pliuso centimetrų liemenį ir išryškinančias nedidelę krūtinę. Vėl vaikštau į pasimatymus, kuriuose daug juokiuosi, legvabūdiškai filosofuoju, geriu daugiau nei pageidautina raudono prancūziško vyno bei šotų. O paskui mes šokam, man sako: blemba, tu gerai judi, mes bučiuojamės kaip kokie šešiolikmečiai, tęsinį nukeldami kitiems, gal geresniems (?), laikams. Taip, mažyt, tai - gyvenimas.

And I don’t even need your love
But you treat me like a stranger
And that feels so rough

Kai tingiai rūkau pripustytame balkone, aplink sūkuriuojant mažyčių snaigučių verpetams, jaučiu tokį liūdesį ir neišbaigtumą, kokio turbūt nejaučiau niekad. Atbrailomis vaikščioti nebesinori, tačiau nesinori ir dirbti - labiausiai norisi į Niekados šalį, kur žmonės virsta idėjomis ar pagaliau idėjos žmonėmis, kur nėra nusivylimų, didelių ir mažų, niekados niekados niekados.

Tu galėtum gerai rašyti, man sako. Taip, bet dar geriau galėčiau atsiduoti antrojo pasimatymo proga, o paskui daugiau niekada nebeparašyti nė suknistos žinutės dėl atsiradusio neišmatuojamo tarpo tarp vyro ir moters, nutrūkusių stygų ar kitokių parulskiškų užkeikimų.

Kažkam norėčiau būti Tūla ir tas kažkas turėtų apie mane parašyti. Gražiai, su kableliais ir taškais, lietuviškom raidėm, gale nepadėdamas vieno didelio taško. Oh yeah.

Jau seniai taip buvo, kad užstringa. Galvoj ir ne tik.

Šimtas metų, du šimtai metų, milijonai perskaitytų puslapių tam, kad rasčiau kokią nors užuominą apie Tavo buvimą. Prieš tai ieškojau gatvėse, baruose, parkuose, tačiau supratau, kad visgi Tu - tik fikcija. Dabar bandau užčiuopti tavo pulsą uosdama šviežio popieriaus kvapą.

Ir vėl pasviras šriftas, virtualioje erdvėje įamžinantis momentinės gaivališkos energijos pliūpsnį. Ir vėl meluoju, kai kalbu apie milijonus perskaitytų puslapių: iš tiesų tik internete ieškau buto sau ir jam, bet kainos kandžiojasi labiau nei moterys. O visi smegenų vingiuose susigulėję išgalvoti personažai nueina velniop kaip trukdantys asmeninei laimei, kurią Laozi kadaise sutapatino su idiotizmu, o aš kadaise jam aršiai pritariau ir turbūt tebepritariu nepaisant to, kad tam tikrais užtemimų momentais išsišiepusi žingsniuoju iš parduotuvės su penkiolikta aukštakulnių pora, kuria tą patį vakarą sėkmingai iškaukšiu pragaran. Sveiki, duokit man dvigubą bilietą į kosmosą longailendo pavidalu. Bet kur, kad tik neregėčiau tos mane iki beprotybės užvaldžiusios idėjos, nejausčiau to šviežio popieriaus kvapo, nematyčiau savęs, pridariusios krūvą neteisingų pasirinkimų.

Bandau imituoti žiemą pilkomis Vilniaus gatvėmis kaukšėdama žieminiais batais aštuonių centimetrų pakulne. Vyrų žvilgsniai nuolat glosto kojas, o kartu ir savimeilę, palaipsniui pakildami iki nuo saulės trūkumo išbalusio veido ir lapės ryžumo plaukių. Tokių ryžų, kaip lapučių kailis iš pieštų sovietinių filmų, kuriuos prisimenu net aš, gyvendama savo viso labo dvidešimt ketvirtuosius metus.

Noriu parašyt apie moteris. Gražias, liūdnas, rytais susivėlusias, o vakarais kruopščiai tušu blakstienas parietusias moteris, kaukšinčias savo batų kulniukais būtas ir nebūtas istorijas, perkančias akcijinius rūbus, kuriais apsivilkusios auštant slinks iš svetimų guolių droviai nuleidusios akis į purviną žemę, apie moteris, turinčias namus ir kartu jų neturinčias, esančias visų namais ir kartu niekieno. Apie tas, kurios labai mylėjo, tačiau jų nemylėjo, arba viskas susiklostė ironiškai atvirkščiai.

Noriu pradėt rašyt apie knygas ir filmus, nors paskutiniuoju metu pastarųjų kur kas daugiau nei pirmųjų. Mečiau skaityt viską, išskyrus mokslines publikacijas, paskubomis prirašliavotus savo konspektus ir delfį. Užtat prieš akis karts nuo karto eilute išsirikiuoja fragmentai iš gausybės neseniai ir seniai matytų filmų bei asmeniški intarpai apie susivijusias rankas, kojas, lengvus aikčiojimus ir intymius nutylėjimus. O aš net nežinau, ką jis veikia tais vakarais, kai aš vėl ir vėl skaitau mokslines publikacijas. Bet kažkaip net ir neįdomu. Matyt, suaugau.

Mečiau net ir savo psichologę, nes, pasirodo, esu pakankamai stiprus žmogus, kuriam tam tikras silpnybes nugalėti reikia visai nedaug laiko. Išsiskyrėm gražiai, netgi pakilia nata, nes tai, ko siekėm, įgyvendinom. Vienu metu netgi pati užsimaniau tapti etatine sielų gydytoja, tačiau vėliau nusprendžiau, kad visai tenkintų ir savanoriškas aklavietėje atsidūrusių žmogystų konsultavimas, kuriuo dabar šiek tiek ir užsiimu. Neimant pinigų visas šis procesas įgyja bent jau šiokio tokio sakralumo. Net nesvarbu tampa tai, kad sakralumas ir pasąmonė teturi tiek bendra, kiek santechnikas ir baleto šokėja. Nors, kita vertus, santechnikas tą baleto šokėją tikrai turi šansų įsiversti į lovą, o tada tarp jų šis tas bendro jau bus. Bent jau mažytė bendra paslaptis, kurių turim kiekvienas.