BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie neatitikimus

2015-04-24 parašė Pseudo

Visą gyvenimą norėjau būti stipri moteris: negailestingai sutrypti kiekvieną po kojom pasitaikiusią kliūtį raudonos lakuotos odos batelio kulniuku, abejingai mostelėti rankele ir, lyg niekur nieko, nueiti į priekį. Visą gyvenimą norėjau būti efektyvi moteris: naktimis šėlti iki paryčių baruose, o ryte, lyg niekur nieko, skaisčia veido oda nueiti į mokyklą ar universitetą ir gauti tik geriausius įvertinimus. Visą gyvenimą norėjau būti negailestinga moteris: vilioti vyrus vieną po kito, su jais miegoti, leisti jų pinigus, o paskui, jiems nusibodus, pamesti be jokios širdies graužaties, lyg niekur nieko.

Deja, realybėje visad buvo kiek kitaip: vos pasitaikius menkiausiai kliūčiai aš paprastai išsigąsdavau, puldavau į paniką ir pridarydavau tiek nesąmonių, kad maža niekam nepasirodytų - visad taip bijojau pralaimėti, kad net nepradėdavau kovoti; grįžusi paskutiniais autobusais namo po pasisėdėjimo bare, dažniausiai užmigdavau prie įpusėtų namų darbų, be to, ryte pramiegodavau pirmą pamoką ar paskaitą; nors ir pradėdavusi su vyru pažintį žaismingai ir gan subtiliai, galiausiai vis vien jį įsimylėdavau, pasidarydavau beprotiškai pažeidžiama, priklausoma, ir tas vyras galiausiai pamesdavo mane, o ne aš jį.

Ir dabar, kai tas gražus tatuiruotas vyras man glostydamas plaukus žvelgia į akis, o naktį per miegus švelniai apsikabina, kai jis man kartoja, kad esu labai graži moteris, aš galvoju, kad čia yra kažkas ne taip, kad viskas turi jau baigtis, kad visa tai kažkaip neatitinka realybės ir nesutampa su kitais mano gyvenimo vingiais, kad tarp viso to, kas vyksta dabar, ir to, kas vyko prieš tai, yra kažkoks nepanaikinamas atotrūkis ir kad taip būti tiesiog negali.

Aš pradedu beprotiškai bijoti ir atsitveriu tylos siena, vis tiek paslapčia tikėdamasi, kad vakarop jis manęs lauks prie darbo norėdamas pasikalbėti.

Rodyk draugams

Apie vyrišką logiką

2015-03-07 parašė Pseudo

Švelniai glostydamas plaukus jis man sako šitom rudom lėliškom akim tu gali lengvai susukti galvą kiekvienam vyrui ir stebeilija į jas įnirtingai, užtikrintai skverbdamasis man į vidų. Mums besišnekučiuojant jis netikėtai taria lova dar dabar kvepia tavimi… norėčiau, kad tu vėl būtum čia, o vakare lyg niekur nieko su kitu viengungiu draugu išeina prasiblaškyti į klubą. Kad ir kaip ten būtų, ir tada jis randa kaip pamaloninti moteriškas ausis: aš kiek bijau eiti, nesu tikras, ar nenuklysiu į šalį… bet vis tiek manau, jog tu užkariausi mano širdį. Po tokių jo žodžių aš kiek išsigąstu, liepiu jam baigti šnekėti nesąmones ir akimirksniu dingstu iš interneto.

Ir tuomet aš iki ausų išsišiepiu bei įsisvajoju, kaip jis kiauras dienas dirbs savo tatuiruočių salone, o aš jo nuostabiame mažyčiame bute, įsikūrusiam prie centro prilipusiam jaukiam rajoniūkšty, jam kepsiu jūros lydeką orkaitėj ir lauksiu jo grįžtant namo; kaip jis man pasipirš per Jonines, jau švintant, ir kaip nuostabiai tuomet spindės maži rasos lašeliai žolėje, galbūt net kažkur toliuose mūks karvės; kaip jis įeis į mane vis tuo pačiu mėlynų akių žvilgsniu verdamas mane kiaurai, o aš būsiu šiek tiek drovi, šiek tiek išsigandusi, ir nedrąsiai glostysiu jo tatuiruotes, nes ne, tokie gražūs ir tokie gyvenime kažko pasiekę vyrai niekada nekreipdavo į mane dėmesio, o čia tik ilgas sapnas, iš kurio reikėtų išeiti; kaip aš auginsiu jo vaikus ir jie laisvas šnekės mano ir jo gimtosiomis kalbomis, taigi bus kažkuo ypatingi, kitokie.

Jis man sako aš irgi esu bandęs jūros lydeką orkaitėj kept tik vieną kartą, kai tu grįši, mes pabandysim kartu. Ir man jau kelintą dieną taip siaubingai baisu, kad nieko mes nebandysim, nes aš turiu bėgt, man jau metas, aš nenoriu įstrigt ir bejėgiškai kentėt.

Kaip matau, net ir po tiek įvairiausių patirčių aš nė velnio neperpratau vyro logikos.

Rodyk draugams

Apie blogas mergaites

2015-02-20 parašė Pseudo

Ir blogos mergaitės kartais iškėlusios galvą eina į tikrus pasimatymus, kur vyriškis paprašo jų adreso, kad jas pasiimtų nuo namų durų, nes jau naktis, jau šalta ir pavojinga. O dar be to, tas vyriškis turi mašiną ir net ją vairuoja.

Ir blogos mergaitės tuomet galvoja, ar jos yra vertos tokio vyriškio, kuris jas pasiima nuo laiptinės durų su mašina, kuris dirba vienos didelės įmonės padalinio vadovu, kuris turi nuosavą butą ir, žinoma, mašiną.

Ir tuomet tos blogos mergaitės išsigąsta, nori atšaukt šitą pasimatymą, kuris, jų manymu, net neprasidėjęs jau pasmerktas žlugti. Juk jos mieliau vietoj jo vienos nueitų į kokį nors atsitiktinį barą, nusigertų iki komos ir atsibustų su neaišku kuo neaišku kuriam šito miesto kampe.

Rodyk draugams

Apie sapnus ir naujųjų metų rezoliucijas

2015-01-20 parašė Pseudo

Sapnuoju, kad apsirengusi trumpute suknele, nuogomis kojomis Pašilaičiuose lekiu per sniego pusnis kuo toliau nuo troleibusų žiedo, nes jame, viename iš troleibusų, yra įsikūręs baisus načnykas, aplink kurį sutemus vaikščioti yra net labai nerekomenduojama, ypač moterimis, prie minusinės temperatūros namie kažkaip pamiršusioms apsimauti pėdkelnes. Prie manęs prieina juodai apsirengęs vyras su iš toli šviečiančiomis baltomis kaip sniegas trimis paloskėmis, sako, nebijok, aš tau padėsiu, ir kažkur vedasi, akivaizdžiai ne į mano namų pusę. Aš jam baugščiai sakau bet taigi man reikėtų grįžti namo ir apsimauti pėdkelnes, o jis atsikerta kam tau tos pėdkelnės, vis tiek greitai teks jas nusimauti, ir kvatoja. Išplėšiu savo ranką iš jo tvirtų gniaužtų ir bėgu, bėgu tolyn, o širdis baladojasi iš neregėtos baimės.

Paskutiniuoju metu sapnus prisimenu palyginus dažnai, ir juose mane vis kažkas vejasi. Paprastai tas kažkas mane gaudo ne gerų ketinimų vedamas, bet norėdamas padaryt ką nors labai blogo (nužudyt, išprievartaut, apiplėšt, etc.). Po gerų devynių valandų tokių sapnų pritvinkusio miego vargais negalais praveriu savo akis ir dar gerą valandą guliu, bandydama pailsėti.

Aš mečiau skaityt. Aš mečiau mokytis užsienio kalbų. Aš mečiau studijas. Nepaisant to, kad dirbu padorias 160 valandų per mėnesį ir visus bimbinėjimus po darbų ar prieš darbus galėčiau nurašyti į poilsio kategoriją, jaučiuosi taip, lyg geriausios mano gyvenimo dienos jau būtų praeityje, o tas geresnes, kurios dar man liko, aš švaistau veltui. Anksčiau dirbau šūdiną darbą šūdinam baldų salone, uždirbdavau gal pusė minimumo per mėnesį, bet visada turėjau pinigų gražiem skuduram ir visokiem kitokiem malonumam. Baruose beveik niekad netekdavo pirkti gerti, nes jau antrą alaus atnešdavo koks nors žavus vyriškis, kurio po trumpo pokalbio su flirto prieskoniu visuomet būdavo galima pakankamai lengvai atsikratyti.

O dabar štai kelios savaitės prieš pagaunu save perkanti absento šotą gražiam bent ketveriais, o gal ir daugiau metų jaunesniam berniukui. Jis man sakosi neturintis pinigų, o aš, uždirbdama savo visai padorų atlyginimą galiu sau leisti tą kelių varganų eurų vertės šotą jam nupirkti. Pagalvoju, kažin koks tas berniukas būtų lovoj, bet taip ir neišsiaiškinu, nes berniukas po šoto atsiprašo ir išeina į kitą barą. Žinoma, su pažadu sugrįžti. Ir čia būtinai iškėlus galvą turėčiau paminėt, jog berniukas sugrįžta. Šitos istorijos pabaigą galite susikurti patys.

Tau patinka visokie idiotai, - su rūpesčiu akyse sako buvęs kolega. O tu juk protinga, įdomi, patraukli moteris. Nenuvertink savęs, tu gali turėt gerą vyrą. Nestumk savo laimės šalin. Ir kai pas mane į namus jau ketvirtą kartą per kelias savaites paslapčia ateina buvęs, kuris per naujus man keletą kartų vožė į veidą, aš galvoju, kodėl aš nesugebu laikytis savo naujųjų metų rezoliucijų ir nebendrauti su žmonėmis, kurie visiškai nėra verti mano dėmesio.

Rytoj turbūt einu į pasimatymą.

Rodyk draugams

Apie darbą ten, kur jo nieks neieško

2014-09-26 parašė Pseudo

Kai prieš pusantrų metų darbo biržoj pasakiau, kurioj šaly norėčiau ieškotis darbo, moterėlė iš įdarbinimo Europos Sąjungos šalyse skyriaus į mane pažiūrėjo taip, lyg man būtų ne visi namie. O dabar sau ramiai minu to paties mažo miesto asfaltu dengtus šaligatvius, vos per aštuonias minutes autobusu pasiekiu savo kompanijos biurą, kuris yra pačioje šio miesto širdyje. Su kolegom per pertraukėles rūkau iš butioko vogtas cigaretes, o pirmosios darbo savaitės penktadienį sugebu žiauriai linksmai prisigert su keliais vyrukais iš kompanijos ir net nueit į tokį beveik klubą pasišokt. Bendradarbiai iki šiol negali patikėti, kad laisvai šneku ir beveik viską suprantu jų šalies kalba, tad bendrauja su manim angliškai. Tiesa, kai kurie jų lieka pasimetę, nes mano vardas jų šalyje irgi yra paplitęs.

Ir aš pirmąkart gyvenime dirbu darbą, kuriame kažką išmokti trunka daugiau nei vieną dieną, kiek paprastai užtenka - jei apskritai reikia - dirbant pardavėja, indų plovėja ar padavėja. Mano visi planai čia numirt iš bado, prasigert ar su aukštuoju, ir net ne pirmos pakopos, dirbt totaliai šūdiną darbą žlunga. Ir aš jaučiuosi fakin’ laiminga, šiek tiek didžiuojuos savim, galvoju, ką galėsiu sau leisti (ir ko neleisti) gaudama gan padorų atlyginimą. Pirmosiomis darbo dienomis su dviejų metų sutartimi pasiimu kelių gabalų vertės išmanųjį, ir mano įsipareigojimas šiai šaliai dar labiau sustiprėja.

Ir aš dabar noriu kiek pasiskųsti. Kamon, kodėl žmonės galvoja, kad gyvendamas mažoj šaly užsienietis būtinai turi studijuot, o jei jau nestudijuoja, tai tada jo antra pusė gyvena čia? Toks jausmas, kad tik palikusi savo vyrą turėjau tekinomis lėkti į gimtąjį kraštą ir ieškot ten darbo, vyro, ištekėt ir susilaukti vaikų. O aš norėjau kažkaip sunkiau, aplinkkeliais, kitaip, norėjau kažkaip save iššaukti į kovą su gyvenimu ir ją laimėt. Nors teko įdėti gana daug pastangų, man pavyko.

Tai - pirmas darbas gyvenime, kuriame jaučiuos kaip namie.

_____________

O kaipgi be vyrų, ką? Šiandien vakare undergroundinis pankroko vakarėlis, į kurį atvažiuoja labai gražus vyras iš sostinės. Man reikia įkvėpimo rašyti. Gražūs vyrai tam labai tinka.

Rodyk draugams

Žaidimas savimi

2014-08-12 parašė Pseudo

Užveriu nuvargusias akis, ir jos kaipmat sulimpa nuo sunkaus miego. Atsikeliu vėlai naktį, matydama save ten, už lango, balkone, pasirėmusią į metalinius turėklus ir liūdnai nunarinusią galvą. Vėl užmerkus akis vėl matosi ryškūs vaizdai: vonia, rausvas vanduo ir mano baltas, smulkiomis strazdanomis nusėtas kūnas. Atsimerkiu, matau sienoj daugybę judančių šešėlių. Verkiu.

Saulė su tavim padarė nuostabų dalyką. Man labai patinka tavo strazdanos, - sako man jau kokį dešimtą kartą šią vasarą. Aš, net ir nemėgdama savo rusvomis dėmelėmis numargintos odos, nusišypsau bei patikiu, jog galiu būti kažkam gražus žmogus net ir su krūva savo įtrūkių. Deja, viskas būna gražu tol, kol susitikimai nepersikelia į miegamojo kambarį. Aš sau prisižadėjau neturėt moters iki kitos vasaros, - sako jie man šituos ir daug panašių dalykų, o aš tiesiog gūžčioju pečiais ir mąstau, kaip galima traukti tik netikusius vyrus. Arba kaip galima būti tokiai naiviai. Arba kaip galima vis kartoti tuos pačius nevykusius scenarijus.

Su draugu susitariam greitu metu nueiti į AA, dar jis man pažada ir kelias dozes Xanaxo. O aš galvoju, kad man jau senka kantrybė, ir nežinau, ar čia džiaugtis, ar čia verkti. Viskas, kadaise buvę taip smagu bei įvardijama kaip rock’n'roll, praranda savo kvapą ir skonį. Vienintelis momentas, kai paskutiniuoju metu jaučiuosi laiminga, aplanko tuomet, kai išsimaudau ir pasidažau. Aš vis dar graži moteris. Paskui užsimerkiu ir matau save, žiūrinčią žemyn iš ketvirto aukšto, žvelgiančią į krauju pasruvusias rankas. Ir man tai atrodo kaip labai smagus žaidimas. Kaži, kiek laiko dar bandysiu savo kantrybę.

Rodyk draugams

Apie nuovargį

2014-07-21 parašė Pseudo

Kuo ilgiau stebiu mane supančius žmones, tuo liūdniau darosi. Jie tuokiasi po ilgamečių draugysčių, paskui sau laimingai gimdo vaikus ir jiems atėjus į šį pasaulį nuolat džiaugsmingai talpina jų mielučiukes nuotraukas feisbuke; jie skelbia apie savo begalinę meilę trimsšimtamskažkeliems draugams nesibodėdami palaikint kiekvieno naujo jų pranešimo, nepriklausomai nuo jo turinio; jie nuolat džiaugsmingai praneša apie savo buvimą kitiems užsitagindami įvairiausiose vietose, pradedant sporto klubu, baigiant Tolimaisiais Rytais. Kad būtų įtikinamiau, šalia lokacijos jie linkę primesti nuotraukų po palmėm ar pigiausio / brangiausio visam mieste džymo persirengimo kabinoj.

Man jau greit visi dvidešimt šešeri, o aš vis dar neturiu pinigų ne tik kelionėms į svečias šalis, bet ir pigiausiam džymui; mane dar vis nukrato nemalonus šiurpuliukas pagalvojus apie nuosavus vaikus ir, svarbiausia, kiek dėl pastarųjų tektų paaukot / atsisakyt; mane dar mažiausiai kartą savaitėj galima aptikti šito iki skausmo mažo miesto skylėj, primenančioj vieną pankų irštvą mano gimtojo Vilniaus tokio paties pavadinimo gatvėj. Ten aš paprastai būnu viena, su gražiausia turima suknia ir kruopščiu makiažu, vis mažiau gebančiu užmaskuoti mano pajuodusius, smulkiomis raukšlelėmis išvagotus paakius, bylojančius apie tai, kad rytais negeriu žaliosios arbatos, o vakarais nemedituoju.

Tiesa, rytais aš kartais bėgioju. Tačiau net ir lėtai risnodama savo mėgstamiausiu nuošaliu pėsčiųjų taku, prisimenu gražius šios šalies vyrus mėlynom akim, su kuriais viskas, turėję būti taip platoniška ir nekalta, galų gale vis tiek persikelia į jų miegamųjų lovas. Baisiausia, kad tuomet jų visas žavesys akimirksniu subliūkšta, visi žodžiai, pokalbiai, buvę tokie prasmingi prieš tai, lieka pakibę kažkur beorėj erdvėj. Ir aš nebegaliu daugiau tų mėlynakių vyrų matyti.

Paskutiniuoju metu padarytas atradimas: vyro išraiška tuo metu yra analogiška išraiškai jam grojant muzikos instrumentu. Matyt, tai - aistros išraiška. Kaži, ar egzistuoja meilės išraiška?

Rodyk draugams

Nesam mes jau tokios nepriekaištingos

2014-03-27 parašė Pseudo

Supratau, jog man velniškai reikia dėmesio, tokio nesuvaidinto bei nuoširdaus, ir aš nieko su savimi negaliu padaryti. Kai ryte man paglosto plaukus ir pakšteli į skruostą, o stipriai peršalus į lovą atneša puodelį žaliosios jazminų arbatos su medumi. Kai vakare mane pavargusią, išalkusią pasitinka su dar tik vos ne vos pravėsti spėjusia vakariene, nes grįžo iš darbo anksčiau. Kai man nuolat skambina, nes nori su manim šnekėti, kai manęs žvėriškai pavydi ir dėl manęs daužo langus bei gitaras.

Taip, aš esu egoistė, ir man visai dėl to negėda. Taip, man reikia dramų, stiprių emocijų, neraustu aš ir dėl to. Ir kai tų emocijų pasigendu, jas pradedu visokiais bjauriais būdais provokuoti. Pradedu kiek ryškiau raudonintis lūpas, įžūliau tamsintis akių vokus bei susirašinėti laiškais su tais, kuriems žinau esanti įdomi. Maža ką, gal tas nuolat šalia manęs esantis asmuo tai pastebės, išsigąs ir pakvies mane kur nors romantiškai pavakarieniauti, ko turbūt nesame darę jau gerą pusmetį. O gal jis supyks ir kiek pakels balso toną, gal svies lėkštę į sieną. Ir aš tada būsiu išsigandusi, klyksiu, bet kažkur giliai širdyje žinosiu, kad jam manęs, net ir tokios visapusiškai netobulos, dar reikia.

Nes pripažinkim, nesam mes jau tokios nepriekaištingos. Ryte keliamės susivėlusios ir nuo taip vadinamo grožio miego patinusiais paakiais. Kartais geriam per daug vyno, klykiam ir dainuojam, nes norim, nors ir visai nepataikom į toną. Retsykiais neskoningai apsirengiam, nes šiek tiek pramiegojom ir neturim laiko puoštis. Kartais sloguojam, karščiuojam, netikėtai priaugam kelis nereikalingus kilogramus, kalbam nesąmones, pykstam. Juk mes esam žmonės.

Ir ne, šitai nebuvo apie smurto skatinimą santykiuose. Nė kiek.

Rodyk draugams

Bukowskis niekuo nesiskiria nuo mūsų, mielasis

2014-02-27 parašė Pseudo

Aš visad turiu vilties, jog tiek aš, tiek kitas žmogus pajėgsim vienas kito nesisavinti: mes tiesiog gražiai bendrausim, bučiuosimės įvairiose šitos iki skausmo mažos šalies pakampėse, retsykiais neįpareigojančiai pasimylėsim, o paskui paprasčiausiai grįšim į savo namus savuose miestuose ir gyvensim savo gyvenimus. Taip, viskas mano idealiame pasaulyje turėtų vykti neperžengiant kito žmogaus ego ribų.

Tačiau realybėj, deja, yra taip, kad vyrui, su kuriuo susitinki keliskart per mėnesį, pridėjus prie Feisbuko draugų dar vieną moteriškosios lyties atstovę ar naują kontaktą Skaipe, nė sekundės nesudvejojusi išsviedi jį iš draugų visose galimose interneto platybių kertelėse ir bent porą dienų piktai ignoruoji. Palauk, mieloji, o ar ne tu jau metus gyveni su kitu ir nė nesiruoši jo palikt, nors žinai, kad visas šitas scenarijus niekuomet nebus vertas didžiųjų kino salių ekranų?

Realybėj, deja, yra taip, kad tas vyras, su kuriuo susitinki keliskart per mėnesį, labai grėsmingai susiraukia tau juokais ištarus, jog šį savaitgalį bučiavaisi su trim, o paerzinimui pareiškus, kad įsimylėjai dvidešimt vienerių tesulaukusį piemenaitį, atsitveria dar grėsmingesne tylos siena. Palauk, mielasis, bet ar tu nesakei, kad be manęs susitikinėji dar… su penkiomis?

Po visų tokių čiūdų tylos siena atsitveriu ir aš, tik jau ne vieno žmogaus, o nuo viso pasaulio. Svajoju apie mažytę jaukią salą Kuboj, nuosavą hamaką ir dėmesio vertų knygų rinkinį. Jokių vyrų, jokio interneto, jokių pareigų dėl pinigų. Tik aš, jūra, saulė, knygos ir hamakas.

Ir ne, nesklaidyčiau aš šįkart savo numylėto išmylėto Bukowskio knygų puslapių. Skaityčiau ką nors vaduojančio iš šito vartotojiško pasaulio. Gal Baudrillardą? O gal Šekspyrą? Bukowskis niekuo nesiskiria nuo mūsų, mielasis: jis savo baimes bei nepasitikėjimo visu pasauliu, įskaitant ir save, pliūpsnius malšina cigaretėm, alkoholiu ir kitais žmonėm.

Rodyk draugams

Jie visi yra šikniai

2014-02-24 parašė Pseudo

Aš esu bloga, bloga mergaitė, - sakau vyrui iš tos šalies sostinės, o jis man duoda užtikrintą atkirtį: Esi gera, gera mergaitė blogame, blogame pasaulyje.

Ir tada aš susimąstau, kad, po velnių, jis teisus. Prisimenu mamą, kuri man nuolat kartodavo: Netikėk vyrais, nes jie visi yra šikniai. Prisimenu tėvą, kuris mano vaikystės, jautriausio gyvenimo etapo, laikais labai mėgdavo išgerti, tačiau grįžęs namo blizgančiomis akimis, gerokai kauštelėjusiu balsu tikindavo, jog tai tebuvo varganas vienas alaus.

Po pragertos nakties pirmais autobusais parsibeldusi namo artistiškai išsipančioju iš savo super tvirtai prie kūno prigludusių, visas intensyvių aerobikos treniruočių pasekmes pabrėžiančių drabužių ir jam, jau atsikėlusiam po ramaus bei vienišo nakties miego, tariu: Tu žinai, mano mama man sakė niekuomet netikėti vyrais, nes jie visi yra šikniai. Po šių žodžių per dvi sekundes krentu į gilų miegą, tačiau kai atsikeliu jau visiškai įdienojus, gal net beveik betemstant, tenka atlaikyti jo mėlynų akių spaudimą: Ar tu, moterie, prisimeni, ką man vakar sakei?

Nieko aš neprisimenu ir nenoriu prisimint. Galvoju, kaip bedrebiant sniegui paryčiais pasibučiavom su vos dvidešimt vienerių metų sulaukusiu berniuku. Paskui mes mėtėmės sniego gniūžtėmis ir juokėmės, dainavom, nes, dėkui dievams, abu turim malonius balsus (esu siaubingai netolerantiška vyrų balsų atžvilgiu). Tą pačią dieną mes pradėjom susirašinėti Feisbuke. Kitą savaitę kviečiu tave pietų. Mano sąskaita, - taria jis man. Gal savaitgalį? - nė nesumirktelėjusi atsakau.

Tai va, kitą savaitę einu pietauti ne savo sąskaita su dviem ne savo vyrais. Ir aš visai nenoriu mylėtis. Aš paprasčiausiai noriu mylėti. Bet kaip gali mylėti kurį nors iš tų šiknių?

Ir aš mėgaujuosi akimirkomis, aš pamilstu vienai nakčiai, o paskui viskas atslūgsta, nes galvoj ima suktis mamos jai bespringstant sūriomis ašaromis šimtą kartų kartoti žodžiai. Beje, mano mama greit mirs. O kadaise aš piktai juokiausi iš mergaitės, kurios mama mirė nuo tos pačios diagnozės.

Vyras iš sostinės sako, jog ši daina yra apie mane. O aš galvoju, jog ši daina yra apie visas itin nelaimingas ir amžinai vienišas moteris, tą vienatvės opą savy maskuojančias daugybe kaukių.

Rodyk draugams